Pirmojo šuns - kalaitės Musės atkeliavimas į mano namus 1993 -iaisiais

Šių metų spalio 24 dieną sukanka lygiai 30 metų, kaip aš kadaise, dar vaikas būdamas, įsigijau savo pirmąjį gyvenimo šunį, kuris vėliau tapo ne tik geriausiu mano tuomečiu draugu, bet ir ateičiai net rimtu mano kūrybiniu įkvėpėju. Pamenu, buvo 1993 metų spalio 24 dienos vakaras, sėdėjau troboje, kai iš po kelionės pas mūsų giminaitį Kazį motina man namo parvežė ypatingą, gyvą siurprizą – mažą ir žvitrią juodą kalaitę. Atsimenu, kad tuo metu bijojau svetimų šunų, tad pradžioje išsigandau labai ir nenorėjau į tą mažą šunelį nė pažiūrėti, liepiau jį verčiau atiduoti kaimynui. Mano motina tą ir padarė. Bet jau kitą dieną kažkaip persigalvojau, pats nuėjau į to kaimyno namus ir iš ten namo parsinešiau šitą mielos išvaizdos šunelę ir ją įkurdinau savo namų virtuvėje. Tik tada ir pamačiau, kokia šita ciucė yra be galo draugiška ir visai nepikta. Taip šitas gyvuliukas ir tapo visaverčiu mano kiemo gyventoju. Beliko tik vardą tai kalaitei sugalvoti. Nors ir buvo šeimoje siūlomi įvairūs vardų variantai, aš pasirinkau tik būtent tokį, kokiu mano klasiokas Šarka vadino savo turėtą tuometį šunį – Musė. Nuo tos dienos Musė ir gyveno manuosiuose namuose.